Straipsniai

Naudinga informacija

(Русский) Алкогольная или наркотическая зависимость

Atsiprašome, šis puslapis galimas tik Rusų.

Alkoholizmo požymiai ir stadijos

Alkoholizmo požymiai

Tai yra nenumaldomas troškimas išgerti. Potraukis alkoholiui formuojasi ir plėtojasi iš lėto. Iš pradžių žmogus dar gali kovoti su savo aistra, kurį laiką negerti alkoholio. Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio tampa vis sunkiau ir sunkiau. Visos geriančiojo mintys nuolatos nukreiptos į tikslą išgerti alkoholio, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Alkoholis sapnuojasi naktimis. Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus ima degraduoti kaip asmenybė.

Kitas požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Alkoholikas geria tol kol pasigeria, nes gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti, praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą.

Alkoholizmui būdinga ir pakitęs pakantumas, arba tolerancija alkoholiui. Ligos pradžioje tolerancija alkoholiui didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnes alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant tolerancijai, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Tolerancija alkoholiui nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir tolerancija nesikeičia. Senkant kepenų fermentiniam pajėgumui tolerancija pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Alkoholikui su ilgalaike patirtimi užtenka labai mažos dozės, kad pasigertų.

Alkoholį vartojant ilgesnį laiką pas alkoholikus susiformuoja abstinencinis (pagirių sindromas). Ypatingai sunki abstinencija būna po ilgalaikio užgėrimo, kuomet tam tikros smegenų dalys „pripranta“ prie kasdienių didelių alkoholio dozių ir staiga nutraukus alkoholio vartojimą atsiranda labai nemalonūs, sunkiai pakeliami bei pavojingi gyvybei sveikatos sutrikimai kaip epilepsijos priepuoliai, „baltoji karštinė“, nemiga, didelis nerimas, kūno tremoras, pykinimas, vėmimas. Esant vidutinio sunkumo ar sunkiai abstinencijai griežtai rekomenduojama abstinencijos gydymas ir detoksikacija stacionaro sąlygomis, prižiūrint specialistams.

                  Alkoholizmo stadijos

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrįžęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną.

Pirmoji alkoholizmo stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu. Tai dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau. Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje. Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas. Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus)

Dvigubos diagnozės sunkumai

Neretai į gydymo įstaigas atvyksta pacientai, be priklausomybės turintis ir kitų psichinių sutrikimų. Kartais tie sutrikimai atsiranda dėl priklausomybės, bet gali būti ir nesusiję su ją. Tai ir yra dvigubų diagnozių diagnostikos sunkumas – visi sutrikimai turi įtakos vieni kitiems, apsunkinantys būklę. Tokiam pacientui reikalinga diagnostika ir kompleksinis gydymas, į kurį įeina pagrindinio bei šalutinių sutrikimų gydymas. Kitu atveju, kol progresuoja psichiniai sutrikimai, progresuos ir priklausomybė. Esant psichiniam sutrikimui, silpnėja loginio mąstymo gebėjimai ir valia, t.y. tos savybės, kurios padeda priklausomam žmogui kovoti su priklausomybe. Daugelis psichoaktyvių medžiagų „griauna“ centrinę nervų sistemą, kas taip pat apsunkina priklausomybės ligų gydymą.

Svarbu laiku nustatyti dvigubą diagnozę, nes:
1. dalį medikamentų negalima vartoti kartu su psichoaktyviomis medžiagomis, todėl gydymas gali būti ne tik neefektyvus, bet ir pavojingas sveikatai;
2. atskiras sutrikimų gydymas bus beprasmiškas, nes jei net žmogui atlikti „detoksikaciją“ ir fiziškai jis atrodys gerai, tai psichiniai sutrikimai vėl skatins tolimesnį vartojimą ir tikimybė, kad žmogus vėl sutiks gydytis ženkliai mažės;
3. tam tikri psichiniai sutrikimai reikalauja kitų gydymo metodų, kitu atveju standartinė gydymo schemą nebus efektyvi.
Dvigubos diagnozės diagnostika yra sudėtingas procesas, nes kai kurie požymiai labai panašūs į priklausomybės pasekmės, pvz., pablogėjusi atmintis, nuotaikos svyravimai. Taip pat daugelis pacientų slepia simptomus, nepripažįsta ligos ir turi polinkį kaltinti aplinką dėl savo būklės, bet ne vidinį sutrikimą.

Yra 4 požymiai, kurie padidina dvigubos diagnozės rizika:
1. šeimos ligos istorija – jei šeimoje buvo žmonių, turėjusių ar turinčių psichikos sutrikimų, yra paveldimumo tikimybė;
2. nestandartinė reakcija į psichoaktyvių medžiagų vartojimą – kai reakcija į psichoaktyvias medžiagas skiriasi nuo įprastos žmonių reakcijos;
3. neįprastas elgesys pavartojus psichotropinių medžiagų – kai žmogus nėra apsvaigęs, tačiau jo elgesys yra neadekvatus, atsiranda baimė, agresija, praranda sąmonė, hiperaktyvumas, apatija ar bandymas nusižudyti. Tai nėra standartinė reakcija po psichoaktyvių medžiagų vartojimo;
4. dažnas bandymas gydytis – tai gali byloti apie nekvalifikuotą gydymą, bet gali reikšti, kad psichinis sutrikimas nebuvo laiku nustatytas, todėl vien priklausomybės gydymas yra neefektyvus.
Šių požymių buvimas ar nebuvimas nereiškia dvigubos diagnozės, tačiau yra būtina atlikti pilną diagnostiką ir nustatyti tokio priklausomo žmogaus elgesio priežastis.

Kaip svaigalai veikia žmones ir kada tampama alkoholiku? (Lryto straipsnis)

Kas lemia, kad vieni žmonės lengvai pakliūva į alkoholizmo kilpą, o kiti – nesunkiai atsispiria? Kokius kiekius ir kokiu dažnumu reikia gerti, kad tai jau būtų laikoma liga? Ar sunkios pagirios reiškia, kad jūs apsaugoti nuo alkoholizmo, o gal kaip tik priešingai? Kas blogiau – alkoholis ar lengvi narkotikai?

Psichiatras narkologas Ruslanas Isaevas, priklausomybių ligas tiriantis nuo 1998 metų, didžiąją kaltės dalį verčia genams. Pasak jo, pasipriešinti gamtos skirtam „nuosprendžiui“ – nelengva, tačiau įmanoma užduotis.

Medicinos mokslų kandidatas, Nepriklausomos narkologijos gildijos prezidentas, ekspertų grupės narys, pasaulinių terapeutų, narkologų asociacijų ir tinklų narys R.Isaevas, Rusijoje turintis 7 reabilitacijos centrus, o 2007 metais Maskvoje atidaręs kliniką, kurioje dirba daugiau kaip 100 specialistų, antradienį atidarė pirmąją savo kliniką Lietuvoje – medicinos centrą „PS“ Klaipėdoje.

Naujame medicinos centre „PS“ dirbs tik Lietuvos gydytojai, tačiau jie tobulinsis pas Rusijos, Europos ir JAV narkologijos ir psichiatrijos specialistus. „Priklausomybės ligagydoma ne sunkiau nei cukrinis diabetas ar hipertonija, – sakė R.Isaevas. – Bendrame lietuvių ir rusų darbe svarbiausia bus kantrybė, gebėjimas protu ir širdimi priimti tai, kad kiekvienas priklausomas žmogus yra pacientas, bet jokiu būdu ne asocialus elementas.“

Gydytojas ir mokslininkas sakė, nepaisant visų politinių nuotaikų, nebijantis plėsti verslo į Vakarus ir konkrečiai Lietuvą. Jis daug bendraujantis su kolegomis iš Vakarų Europos šalių, nuolat dalyvaujantis jų renginiuose. „Tikras profesionalas privalo būti aukščiau politikos“, – pabrėžė R.Isaevas.

– Kodėl žmonės apskritai mėgsta svaigintis, iš kur kyla tas malonumas?

– Organizmo gyvybines funkcijas reguliuoja daugybė medžiagų, hormonų, molekulių. Nuo jų priklauso ir miegas, ir apetitas, ir nuotaika.

Mokslo nustatyta, kad žmonėms, linkusiems į alkoholizmą ar narkomaniją, kraujyje būna šiek tiek sumažėjęs lygis medžiagų, atsakingų už normalią nuotaiką ir pasitenkinimą gyvenimu. Jiems visą laiką šiek tiek liūdniau, nei sveikiems žmonėms.

– Tai savotiška depresija?

– Apibendrintai galima ir taip sakyti.

– Ar svaiginimosi malonumas susijęs su pusiausvyros pojūčio malonumais, tokiais, kaip supimasis sūpynėse, atrakcionuose?

– Ne, tiems žmonėms būna sumažėjęs hormono dopamino lygis. Jie jaučia poreikį padidinti dopamino lygį kraujyje ir jaustis komfortiškai. Alkoholis leidžia trumpam laikui tą padaryti.

Galvos smegenyse yra tam tikri taškai, kur saugomos dopamino atsargos – jos trumpam „išmetamos“ į kraują. Kol vyksta tas „išmetimas“, žmogus patiria malonus pojūčius nuo apgirtimo.

Bet visa bėda, kad padidėjęs dopamino lygis išsilaiko labai trumpai. Po to jis nukrenta žemiau normos – netgi žemiau to lygio, kuris buvo iki tol. Dėl to atsiranda visi tie reiškiniai, kurie stebimi per pagirias. Depresija, dirglumas, bloga nuotaika ir noras išgerti dar, kad ir vėl pasijustum normaliai.

– Ar dopamino lygis kraujyje, ir, atitinkamai, polinkis į alkoholizmą priklauso nuo genetikos?

– Pasaulio mokslo bendruomenėje šiuo metu priimta manyti, kad priklausomybės, taip pat ir alkoholizmas, – tai kompleksinės ligos. Genetika įtakos turi – vienareikšmiškai. Bet vien tuo visko nepaaiškinsi. Genetikos įnašas į ligą konkrečiais alkoholizmo atvejais gali būti skirtingas.

Įtaką daro ir psichologija, ir auklėjimas, ir pedagogikos klaidos, ir socialinė aplinka. Pavyzdžiui, arabų šalyse galioja griežtas alkoholio draudimas – ir ten nėra tokio reiškinio, kaip alkoholizmas. O Europos šalyse alkoholizmas egzistuoja, nes religija to nedraudžia.

– Bet arabų šalyse ko gero labiau paplitusi narkomanija?

– Visiškai teisingai. Dar vienas įdomus faktas – turtingose Persijos įlankos šalyse, pagal statistiką, vienas iš pačių aukščiausių cukrinio diabeto susirgimų lygis pasaulyje. Tai susiję su tuo, kad nevalia vartoti alkoholio, narkotikai įvairiu laipsniu taip pat apriboti, bet poreikis pakelti nuotaiką vis tiek yra.

Todėl jie vartoja didelius kiekius saldumynų ir saldžių gėrimų – „Coca-Cola“, „Pepsi-Cola“ ir panašiai. Jie tą poreikį kompensuoja maistu ir gėrimais. O tai susiję su cukrinio diabeto išsivystymu.

– Ar galima sakyti, kad vienos tautos yra labiau linkusios į alkoholizmą už kitas? Daugelis girdėję apie rusų ar suomių alkoholio vartojimo įpročius.

– Čia reikia atsižvelgti į du dalykus – rasę ir klimatą. Iš tiesų mokslo įrodyta, kad mongoloidų rasės atstovų organizmuose kitaip veikia alkoholį skaidantys fermentai. Jiems labai greitai išsivysto priklausomybė nuo alkoholio.

Tuo savo laiku pasinaudojo europiečiai, užkariaudami Amerikos žemyną. Indėnus, kurie yra mongoloidų rasės, jie nugirdė, jie greičiau išmirdavo. Tą patį galima buvo pastebėti Rusijos šiaurės tautų atveju – jakutų, čiukčių. Jiems alkoholis – be galo pražūtingas.

Europiečiai kur kas atsparesni alkoholiui, bet alkoholio vartojimo ir sergamumo alkoholizmu lygiai skiriasi. Daugiau alkoholio vartoja šiaurinės šalys – čia pakliūva ir Rusija, ir Suomija, ir Lietuva, ir Latvija, ir Švedija, o taip pat – Kanada, iš dalies JAV. Tai susiję su tuo, kad mažiau šilumos, ilgas šaltasis metų laikotarpis, mažiau saulės (lyginant, tarkim, su Viduržemio jūros regionu) neigiamai veikia organizmo tonusą ir nuotaiką.

– Kaip tuomet suprasti – šiaurinės šalys alkoholio išgeria daugiau, bet joms tai ne taip pražūtinga, kaip Azijai?

– Alkoholizmas neišsivysto staiga, per keletą dienų. Tai – labai ilgas procesas. Pasekmės Azijos gyventojams labai greitai pasireiškia ir aiškiai matosi. Jie labiau apgirsta, jų pagirios sunkesnės. Tai – negatyvūs dalykai, ir jie bijo alkoholio, panašiai, kaip mūsų kultūroje bijoma narkotikų.

Šiaurės Europos tautos į alkoholį nežiūri su tokia baime. Laikoma normaliu dalyku išgerti per šventes, savaitgaliais ir ne tik. Išgerti bokalą, du ar tris. Mes suvokiame, kad daugeliui žmonių iš karto, po keleto taurelių neatsiranda alkoholizmas.

Viena vertus, tai gerai, kita vertus – blogai, nes nėra atsargumo. Žmogus nesisaugo ir gali ilgai vartoti. O čia ir yra alkoholizmo klasta – jis ateina palaipsniui ir pasirodo tada, kai to nesitiki.

– Kur yra riba, kuomet alkoholio vartojimas tampa liga – alkoholizmu? Ar prisigerti kiekvieną penktadienį, bet po to negerti visą savaitę – tai jau priklausomybė, ar dar ne?

– Nėra tiesioginio ryšio tarp vartojamo alkoholio kiekio bei ritmo ir ligos atsiradimo. Mes aiškiai skiriame vartojimą ir ligą. Ačiū Dievui, ne kiekvienas alkoholio vartojimas yra alkoholizmas.

Pagrindinis kriterijus – kai matome, kad, nepaisant akivaizdžių praradimų fizinės sveikatos, socialinio gyvenimo srityse žmogus negali liautis vartoti alkoholio. Tada mes laikome, kad yra liga.

Pavyzdžiui, žmogus turi aiškių sveikatos problemų ir jam pačiam, ar po gydytojo konsultacijos, tampa aišku, kad alkoholis prie to prisideda, ir kad jam bent laikinai reikia nutraukti alkoholio vartojimą, bet jis negali to padaryti.

Apie ligą gali liudyti ir socialinės pasekmės. Žmogus nenuėjo į darbą dėl alkoholio vartojimo.

– Nuo ko priklauso, kad vieniems žmonėms būna labai sunkios pagirios, o kitiems – ne? Ar tai – genetika, ar atsparumą alkoholiui galima „ištreniruoti“?

– Tas dalykas paveldimas. Fermentai, skaidantys alkoholį, pas skirtingus žmones veikia nevienodai. Kurių fermentai galingesni, tų organizme alkoholis suskaidomas greičiau, ir jie gali išgerti didesnius kiekius be pasekmių. O kurių fermentai veikia prasčiau – tie patiria daugiau sunkumų.

– Kurie iš jų jaučia stipresnį polinkį į alkoholį – kuriems pagirios sunkesnės (ir dėl to norisi kitą dieną „gydytis“ tuo pačiu), ar tie, kuriems tai nesukelia sunkių pasekmių?

– Nėra tiesioginio ryšio tarp pagirių sunkumo ir priklausomybės išsivystymo. Čia veikia skirtingi fermentai. Alkoholį skaido kepenų fermentai. O priklausomybė atsiranda dėl kito fermento – dopamino, kuris reguliuoja visų pirma galvos smegenų darbą.

Potencialus alkoholikas, kuriam sumažėjęs dopamino lygis, gali išgerti ir visai nedaug, ir nejausti pagirių. Bet jis nori vėl išgerti ne dėl pagirių, o todėl, kad jam liūdna. Ligai pasiekus sunkią stadiją, tai tampa lyg užburtas ratas.

Išgeriami dideli kiekiai alkoholio, greta psichinės priklausomybės, poreikio pakelti nuotaiką atsiranda ir fizinis poreikis (sumažinti pagirių reiškinius). Taip formuojasi vadinamųjų „užgėrimų“ mechanizmas.

Tačiau alkoholizmas nebūtinai pasireiškia per „užgėrimus“ – tai klasikinė forma, alkoholis intensyviai vartojamas kelias dienas iš eilės. Bet yra ir forma, kuomet alkoholis vartojamas daugiau ar mažiau pastoviai – daugybę dienų kasdien po nedaug, 1-3 taureles. Tai – taip pat alkoholizmas. Ligos kriterijus, kaip jau minėjau – pasekmės sveikatai arba socialiniam gyvenimui.

– Nuo ko priklauso tai, kaip alkoholis veikia žmones? Kodėl vieniems sukelia agresiją, kitiems – mieguistumą?

– Tai priklauso visų pirma nuo žmogaus temperamento. Visi mes skirtingi, skirtinga galvos smegenų sąranga. Ten vyksta ištisa grandinė cheminių reakcijų, veikia įvairiausios medžiagos. Visa tai skirtinguose žmonėse pasireiškia skirtingai.

Poveikį turi ir patirtos traumos. Yra žinoma, kad labiausiai į agresiją linkę tie, kurie anksčiau patyrė galvos smegenų traumas, persirgo sunkias infekcijas. Prisidėjus alkoholiui, visų tų dalykų poveikiai pablogėja.

– Kas, jūsų nuomone, blogiau – alkoholis ar silpni narkotikai, pavyzdžiui, marihuana?

– Vienareikšmio atsakymo nėra. Tai priklauso nuo požiūrio taško ir nuo konkretaus žmogaus. Viena vertus, gali būti sunki alkoholizmo forma, žmogus nuolat „užgeria“, būna net tokia būklė – patologinis girtumas. Žmogus, išgėręs vos keletą taurelių, iš dalies praranda sąmonę, regi įvairias vizijas, nelabai atpažįsta aplinkinius. Po keleto dienų, atėjus prablaivėjimui, tie epizodai jam išsitrina iš atminties. Tai – sunki forma.

Kita vertus, gali būti daugybė lengvųjų narkotikų vartotojų. Jie parūko žolytės kartą per mėnesį. Suprantama, lyginant šiuos du atvejus – alkoholiko atvejis sunkesnis.

Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Būna lengvo laipsnio alkoholizmas. Taip pat yra žinoma, kad intensyvus marihuanos vartojimas (kasdien daugybę metų) taip pat sukelia tiek depresiją, tiek kitus psichikos sutrikimus, primenančius šizofreniją.

Be to, žmogui, vartojančiam marihuaną, 10 kartų didesnė rizika pradėti vartoti sunkius narkotikus, nei tam, kuris jos nevartoja. Tai – pagrindinis marihuanos legalizavimo priešininkų argumentas.

– Alkoholis nepadidina rizikos įnikti į sunkiuosius narkotikus?

– Ne. Statistika rodo, kad kur kas dažniau sunkiuosius narkotikus pradeda vartoti tie, kurie anksčiau vartojo marihuaną.

Informacija artimiesiems

Kaip formuoti priklausomo žmogaus motyvaciją gydytis?

Kaip savarankiškai formuoti priklausomo žmogaus motyvaciją gydytis?
Priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų – tai sunki liga, kurią lydi ne tik abstinencijos sindromas, bet emocinio ir mąstymo aktyvumo slopinimas, gebėjimo adekvačiai vertinti situaciją ir tinkamų sprendimų priėmimo mažėjimas. Būtent dėl to priklausomas žmogus negali savarankiškai kovoti su savo bėda. Jam reikalingas visos šeimos palaikymas ir pagalba.

Kas yra emocinis sindromas, kuris trukdo gydymo procesui?
Emocinis sindromas – tai žmogaus psichinė būklė, kai jis stengiasi išvengti negatyvų emocinį išgyvenimą narkotinių medžiagų pagalba. Cheminiai preparatai ir alkoholis turi „sielos anestezijos“ efektą, slopindami žmogaus emocinį aktyvumą ir jutimą, todėl, norint kovoti su priklausomybe, svarbu praeiti organizmo detoksikacijos etapą stacionare ir gauti gydytojų psichiatrų ir psichologų pagalbą. Norint įkalbėti priklausomą žmogų pradėti gydymą, būtina atsižvelgti į žemiau pateiktas rekomendacija.

Kaip kalbėti su priklausomu nuo alkoholio apie gydymo būtinybę:
Pakvieskite draugą. 
Priklausomo žmogaus gydymas – tai visos šeimos darbas. Norint, kad priklausomas žmogus suvoktų gydymo būtinybę, reikia susivienijimo. Surinkę jam svarbių žmonių komandą, įgarsinkite argumentus, kurie padės jam priimti tinkamą sprendimą. Jei alkoholikas nenori gydytis, pokalbyje naudokite konkrečius faktus ir pavyzdžius iš gyvenimo, rodančius jo priklausomybės neigiamas pasekmės. Geriausiai, tokį pokalbį vesti, kai šalia yra specialiai apmokytas psichologas, kuris gebės konstruktyviai valdyti pokalbį ir neleis prasidėti eiliniam šeimos konfliktui.

Pokalbiui pasirinkite tinkamą laiką.
Kalbėti apie stacionarinį gydymą ir gydymo pradžią būtina tik tada, kai priklausomas žmogus yra blaivus, ramus ir bendra atmosfera yra teigiama. Efektyviausias pokalbis bus praėjus nedaug laiko po eilinės rimtos bėdos, kurios priežastis buvo alkoholis. Ne gėdinkite alkoholiką, bet įvardinkite jam apie visas neigiamas jo priklausomybės pasekmės, apie jūsų nerimą, susijusi su šio faktu.

Būkite konkretus. 
Jei alkoholikas nenori gydytis, jūsų perdėtas emocionalumas ir bandymas pažadinti jo sąžinę nepadės. Būkite labai konkretus – praneškite apie savo nerimą dėl jo sveikatos būklės, paremkite tai pavyzdžiais: jūsų giminaičio veido spalva pasikeitė (išblyško, paraudo), sulyso, atsirado emocinių, psichologinių sunkumų.

Praneškite apie pasekmės. 
Praneškite alkoholikui, kokios pasekmės laukia jo gydymo atsisakymo atveju. Potencialus praradimas jam turi būti gyvybiškai reikšmingas. Nežadėkite to, ko iš tikrųjų negalėsite padaryti. Jūsų tikslas – parodyti alkoholikui savo ryžtingumą, ir jei jis nesigydys, jūs privalėsite apriboti save ir savo šeimą nuo neišvengiamų jo priklausomybės neigiamų pasekmių.

Būkite pasiruošė padėti. 
Jei pokalbio metu jūs pastebėjote, kad alkoholikas sutinka ir nori gydytis, reikia tuoj pat vežti jį į gydymo įstaigą, nes priklausomų žmonių nuomonė yra nepastovi ir labai trapi. Turėti didelių vilčių į priverstinį gydymą neverta, nes jį skiria teismo sprendimu, pagal psichikos sveikatos priežiūros įstatymą.

Nustokite vaidinti „gelbėtoją“.
Jei jūs iš tikrųjų norite padėti alkoholikui, pagrindinė jūsų užduotis yra nustoti pasyviai palaikyti jo potraukį. Nereikia padėti alkoholikui spręsti problemų, kurios atsirado dėl alkoholio vartojimo. Jis turi savarankiškai atsakyti už savo priklausomybės pasekmes – tai gali tapti lemiančiu faktoriumi priimant sprendimą gydytis nuo alkoholizmo.